Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus plečiasi

Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus plečiasi ir dalį sukauptų gausių meno kolekcijų perkėlė į naują pastatą, kur vertybės eksponuojamos atvirose saugyklose ir yra prieinamos žiūrovui.

Eksponatus apžiūrėti ir pažinti bus galima ekskursijų metu, su gidu. Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos kovo 14 d. duris atvėrė rekonstruotų pastatų patalpos: 7 saugyklos, parodų erdvės, skaitykla, šiuolaikiška multifunkcinė renginių salė, mažoji konferencijų salė, modernūs muziejaus darbuotojų kabinetai, kavinės erdvė.

Kovo 14 d. ryte patalpos pristatytos žiniasklaidos atstovams, o vakare čia rinksis kviestiniai svečiai. Į ekskursijas grupėms registruotis galima nuo kovo 15 d., bus organizuojamos ir nemokamos ekskursijos.

Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus plečiasi
@Z. Nekrošiaus nuotr.

Apie pastarąsias informaciją kviečiame sekti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus interneto svetainėje bei muziejaus socialinių tinklų paskyrose.

Kultūrinis traukos taškas

Naujojo pastato erdvės sustiprina ir iki šiol muziejaus puoselėtą kryptį – muziejus siūlo ne tik įdomius, svarbias istorijas pasakojančius eksponatus, bet ir yra turiningo laisvalaikio leidimo erdvė. Įsikūręs Vilniaus širdyje – Vilniaus gatvėje – muziejus įsitvirtina kaip dar vienas kultūrinis traukos taškas.

„Šiandien muziejuje saugome beveik pusę milijono eksponatų – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus istorijos liudytojų“, – atskleidžia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė. Naujame komplekse įrengtos vienos moderniausių atvirų ir interaktyvių muziejinių vertybių saugyklų Lietuvoje.

Nuo šiol didelę dalį eksponatų bus galima pamatyti vitrinose arba slankiojančių saugyklų spintų lentynose. „Norime pasidžiaugti, kad tai yra interaktyvios, inovatyvios, atviros saugyklos ir jų lankytojai galės pamatyti labai išsamią ir įdomią Lietuvos teatro, muzikos ir kino istoriją.

Parodysime tai, kas buvo pasislėpę. Atviros saugyklos – tai saugyklos, kuriose muziejinės vertybės pristatomos kaip ekspozicija“, – pasakoja N. Jarockienė.

Pastato praeitis, archeologiniai kasinėjimai ir multifunkcinė salė

Atidarymo vakarą multifunkcinėje salėje muziejaus darbuotojai supažindins su pastato istorija. XX a. pradžioje Mažųjų Radvilų rūmų kieme pastatyti gyvenamieji korpusai, sandėliai, kurie ir tapo naujosiomis muziejaus patalpomis.

Archeologinių kasinėjimų metu atidengtos senojo pastato arkos, pamatų fragmentai. Aptikta XVI a. pab.–XVII a. I pusės, manytina, Naruševičių giminės, Kristupo Radvilos herbinių koklių fragmentai.

Šie bei kiti radiniai, dalis arkų ir pamatų išsaugoti, įstiklinti ir bus matomi lankytojams. Multifunkcinėje salėje vyks kino seansai, vaidinimai, kiti muziejaus ar kitų institucijų renginiai. Salė lengvai transformuojama – pakyla su kėdėmis gali būti sustumta. Erdvė pasižymi gera akustika ir apšvietimu. Šalia įkurtas grimo/poilsio kambarys atlikėjams ir kūrėjams.

Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus plečiasi
@Z. Nekrošiaus nuotr.

Nuolatinėje ekspozicijoje siekiama pristatyti pirmuosius muziejaus sumanytojus ir kūrėjus: Lietuvių meno kūrėjų draugiją, Balį Sruogą, Vincą Krėvę-Mickevičių, pirmąjį teatro muziejaus direktorių, aktorių Stasį Pilką, Antaną Jasūdį ir režisierę, aktorę Unę Babickaitę.

1926 m. profesorius Balys Sruoga Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ėmėsi organizuoti Teatro muziejų. Parodoje eksponuojamas leidinys „Lietuvis“, kuriame buvo išspausdintas Balio Sruogos ir Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus kreipimasis, kviečiantis rašyti prisiminimus apie senuosius ir tuometinius spektaklius, siųsti visus daiktus ir leidinius, susijusius su lietuvių teatru.

Muziejui svarbi Unės Babickaitės asmenybė. XX a. 4 deš. ji, gyvendama Vokietijoje, Prancūzijoje ir kituose Europos miestuose, atsiliepė į savo gero draugo Balio Sruogos kvietimą ir pradėjo rinkti eksponatus. Daugelį metų ji buvo tarsi šio muziejaus ambasadorė Europoje ir Amerikoje. Jos dėka muziejaus rinkiniai pelnytai didžiuojasi žinomų Lietuvos ir pasaulio menininkų kūrybos darbais.

Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus: vienas teatrališkiausių Vilniuje

Teatro saugykloje trečiame aukšte esantys eksponatai – nuotraukos, laiškai, afišos, protokolai, rankraščiai ir kita medžiaga apie teatrą bei teatro kūrėjus – iki šiol sudaro didžiausią muziejaus rinkinių dalį. Vienas seniausių eksponatų – 1687 m. Vilniaus mokyklinio teatro panegirika „Algirdas, Didysis Lietuvos kunigaikštis“.

Vertingi asmeniniai Boriso Dauguviečio, Juozo Vaičkaus, Antano Sutkaus, Andriaus Olekos-Žilinsko, Laimono Noreikos, Dalios Tamulevičiūtės, Audrio Chadaravičiaus rinkiniai ir Lietuvos teatrų archyvinė medžiaga. Su saugykla supažindinęs vyriausiojo muziejininko pareigas einantis žinomas aktorius Remigijus Vilkaitis pastebi, kad šis muziejus – vienas teatrališkiausių Vilniuje. Senajame muziejaus pastate veikė net trys teatrai, pati muziejaus istorija prasidėjo kaip teatro muziejaus istorija.

Radvilų rūmuose įsikūrusiam muziejui aktualu ir tai, kad Radvilų laikais „kiekvienas kunigaikščiukas laikė garbe sau turėti teatro trupę“. Anot R. Vilkaičio, „teatro skyriaus eksponatai iš pirmo žvilgsnio kuklučiai – programėlės, skrajutės, per karus slapstytos, apdegusios, gal net pelėsį pasigavusios nuotraukos, bet svarbu, ką jos liudija“. Užsidėjus ausines, galima išgirsti pasakojimą apie režisierių Joną Vaičkų arba apie pirmą Lietuvoje pastatytą spektaklį „Joninės“.

Konferencijų salėje šiuo metu eksponuojama diskinė muzikinė dėžutė, sukurta XX a. pradžioje Vokietijoje. Kažkada kabojęs ant prabangios kavinės ar viešbučio sienos „Polyphonas“ ima veikti, įmetus į specialią kiaurymę carinę 5 kapeikų monetą. Susirinkusieji gali išgirsti, kaip skamba muzikinė dėžutė – konferencijų salę pripildo švelnios melodijos garsai.

Muzikos temą pratęsia didžiųjų muzikos instrumentų saugykla pirmame aukšte. Jos eksponatai matomi ir pro įrengtos šviesios, estetiškos skaityklos langelius. Kaip pasakoja restauratorius Paulius Steponavičius, ypač vertingi legendomis apipinti žymių kultūros asmenybių muzikos instrumentai, pavyzdžiui, fortepijonas „Oszmianiec“, kuriuo Puttkamerių dvare skambino Adomo Mickevičiaus mylimoji Maryla Puttkamer-Wereščakowna, muzikos garsais įkvėpdama poetą kūrybai.

Saugomas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianinas, kuriuo jis skambino Varšuvoje, vadovaudamas lietuvių chorui. Čia išvysite ir net septyniolikos stygų arfinę gitarą. Panašia į šią grojo vienas garsiausių XIX a. Europos gitaristų, Lietuvoje gyvenęs lenkų menininkas, virtuozas Markas Sokolovskis. O trečiame aukšte nugulė ypač vertingas M. Sokolovskio albumas, susidedantis iš to meto laikraščių iškarpų, nuotraukų su draugų dedikacijomis, gerbėjų dovanotų gėlių puokščių, egzotinių įklijų (kaip bičiulio jam dovanota šakelė nuo Frédérico Chopino kapo – jo kūrinius M. Sokolovskis mėgdavęs skambinti viena iš savo arfinių gitarų).

Trečiojo aukšto muzikos instrumentų saugykloje saugomi asmeniniai kompozitorių, dirigentų, operos solistų, baleto artistų, režisierių, muzikos kolektyvų, muzikinių teatrų bei draugijų rinkiniai. Šioje saugykloje lankytojus pasitinka apie 1914 metais Šveicarijoje sukurto gramofono garsas. Čia rasime ir prieš kelerius metus aptiktas lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio iki tol niekam nežinomos bažnytines kompozicijas.

Tai buvo vienas reikšmingiausių pastarojo meto atradimų lietuvių muzikos istorijoje. Saugoma ir pirmosios Dainų šventės 1924 metų Kaune nuotrauka, kurioje jungtiniam chorui diriguoja Juozas Naujalis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus saugo vieną didžiausių senųjų lietuviškų plokštelių kolekcijų Lietuvoje, tarp jų ir pačios pirmosios – septynios Rygoje 1907 m. įrašytos plokštelės.

Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus: nuo tachometro iki Meko bei šių dienų

Antrame aukšte stabtelime apžiūrėti 3 muziejuje saugomų kino apdovanojimų. Stiklinėje vitrinoje puikuojasi itin reikšmingas 1992 metų Europos kino akademijos prizas „Felix“, kuriuo buvo apdovanotas režisierius Audrius Stonys už dokumentinę juostą „Neregių žemė“. Jaunai Lietuvai tai buvo labai svarbus įvykis.

Regime ir Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą, 2007 metais skirtą režisieriui Arūnui Mateliui už dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į žemę“. Šis apdovanojimas prilyginamas „Oskarams“ ir „Auksiniams gaubliams“. 2010 metais „Auksinė gervė“ už nuopelnus Lietuvos kinui atiteko režisieriui bei scenaristui Arūnui Žebriūnui, sukūrusiam tokius kino šedevrus kaip pirmąjį lietuvišką kino miuziklą „Velnio nuotaka“, filmą „Riešutų duona“ bei daugelį kitų. Muziejus eksponuoja ir šį garbingą apdovanojimą. Kino saugykloje pirmame aukšte saugoma įvairių laikų kino, foto ir projekcinė technika bei videoaparatai. Muziejus turi vienų iš Lietuvos kino pradininkų Stepo Uzdono ir Stasio Vainalavičiaus kolekcijas. Pastarasis yra nufilmavęs Dariaus ir Girėno žūties vietoje jų nukritusį lėktuvą.

Ypatingą vietą muziejaus kolekcijoje užima 1935 m. filmų kopijavimo aparatas iš S. Uzdono kolekcijos. Tai labai retas aparatas – jų Europoje liko tik keli. Muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis Amerikos lietuvių kino metraštininko Vytauto Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų. Tarp jų – ir „Bolex“ firmos kameros. Šios firmos kamera filmavo ir Jonas Mekas. Vitrinoje – viena seniausių kino kamerų „Le Parvo L“. Kameroje įtaisytas tachometras skaičiavo, ar operatoriai filmuoja teisingu greičiu.

Tačiau įgudę meistrai net nežiūrėdami jau mokėjo sukti rankenėlę 24 kadrus per sekundę. Vyriausiasis muziejininkas, kino technikos žinovas Vidmantas Kazlauskas teigia: „Muziejuje galite pamatyti, kaip vystėsi filmavimo technika, kokiais milžiniškais tempais tobulėjo ir su kuo filmuojama dabar. Tiesa, pačių naujausių filmavimo technikos stebuklų parodyti dar negalime, nes dar niekas jų mums nepadovanojo, bet kada nors ir jie pasens ir, manau, atkeliaus pas mus“.

Nusileidę į rūsį, atsiduriame antroje kino saugykloje. Čia saugoma didesnio mastelio kino aparatūra. Matome atgaivintą, vėl veikiantį kino montažinį stalą, kur buvo montuojami visi Lietuvos kino studijos filmai. Vitrinoje regime ir režisieriui Petrui Abukevičiui priklausiusią nešiojamą režisieriaus kėdę. Atidarymo metu fone veikia XX a. 8 dešimtmečio kino projektorius, rodantis filmuotą medžiagą.  

Komentuoti

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia